philosophische Pädagogik

filosofinė pedagogika statusas T sritis švietimas apibrėžtis Klasikinė pedagogika, grindžiama filosofiniu mąstymu apie žmogų, jo paskirtį, vystymąsi ir ugdymą. Pedagogika kilo iš filosofijos. Antikinės Graikijos sofistai ir filosofai buvo pirmųjų pedagoginių sistemų kūrėjai. Aristotelis – pirmasis filosofas, grindęs pedagogines idėjas ne vien mąstymu, bet ir ugdymo patirtimi. Vėlesniais laikais pedagoginis mąstymas nesiskyrė nuo filosofinio. Net mokytojas praktikas J. A. Komenskis (1592–1670), kurdamas originalią mokyklinio mokymo ir auklėjimo sistemą, a priori ją grindė sensualistinėmis ir religinėmis pažiūromis. Pirmasis filosofas, reikalavęs pedagogiką „iš meno paversti mokslu“, sukurti „empirinį techninį mokslą“, suformuoti savarankišką pedagoginio mąstymo būdą buvo I. Kantas (1724–1804). Jo pedagogikos paskaitų konspekte „Apie pedagogiką“ (1803) ugdymas nagrinėjamas žmonijos tobulinimo atžvilgiu, nes jis esąs skirtas žmonijai tobulinti. Tai būtina, nes „žmogus yra vienintelė būtybė, kurią reikia ugdyti“, nes gimsta netobulas, „žalias“. Ugdymas turi padėti kaupti patirtį, bet patirtis nėra paprastas išorinio pasaulio atspindys. Ji įgyjama dvasios aktyvumu, savarankiškai mąstant, atsakingai mokantis, dorai bendraujant su aplinka ir žmonėmis, dirbant praktinį darbą. Ugdymo meną reikia tobulinti – tai įmanoma eksperimentuojant. Šie I. Kanto teiginiai išlaisvino pedagoginę mintį iš filosofinių to meto schemų ir padėjo pamatus savarankiškam pedagoginiam mąstymui ir mokslui. Jis nesukūrė tobulos pedagoginės sistemos, bet juo sekė J. H. Pestalocis, F. A. Dystervėgas. Filosofas, psichologas ir pedagogas J. F. Herbartas (1776–1841), remdamasis savo asociatyviąja filosofija ir psichologija, kūrė racionalistinę pedagogiką. Jis padarė didžiulį poveikį XIX a. pedagoginei minčiai (žr. Herbarto mokykla – Naujųjų amžių pedagogika), ypač didaktinei, kuri ir šiandien įdomi. Ugdymo problemas gvildeno J. G. Fichtė, G. Hėgelis, E. Šlejermacheris ir kt. Prie filosofinės pedagogikos priskirtini ir lietuvių neotomistinės krypties filosofo S. Šalkauskio (1886–1941) pedagogikos darbai. Remdamasis filosofija, ir ypač herbartininkų darbais, jis sukūrė darnią pilnutinio ugdymo sistemą, kurios aukščiausias tikslas – ugdymas religinės asmenybės, pasižyminčios aukšta intelekto kultūra, dvasingumu, visuomeniniu ir fiziniu aktyvumu. Šiuolaikinę filosofinę pedagogiką sudaro daug krypčių, teorijų, metodologijų (antropologinė, humanistinė, aksiologinė teorija, egzistencializmo, hermeneutinė, neopozityvistinė metodologija, įvairūs sintetiniai ugdymo metodai, integruoto, refleksyvaus, grupinio mokymo metodai ir kt). atitikmenys: angl. philosophical pedagogy vok. philosophische Pädagogik rus. философская педагогика